Kaip neperlaistyti savo namų gėlių, kad jos nenumirtų ar nesusirgtų

Didžiulė gėlių augintojų armija sąlyginai skirsto save į dvi grupes – į pirmąją patenka žmonės, kurie nuolat pamiršta palaistyti gėles, į antrąją – tie, kurie laisto savo augalus (žinoma, dėl didelės meilės jiems).

Mano istorija

Taip pat anksčiau turėjau problemų su įlanka.

Patirties stoka neleido suprasti, kodėl staiga mano begonijos lapai negyvai pakibo ir pradėjo atrodyti suglebę.

Pagalvojau, kad augalui neužtenka vandens, laisčiau vėl ir vėl. Dėl to, prisipažįstu, beviltiškai užliejau gėlę ir ji numirė. Tik vėliau sužinojau, kad esant drėgmės pertekliui, lapų turgoras prarandamas ir radau informacijos su kuo tai susiję.

Su patirtimi atsirado galimybė atpažinti augalų signalus. Persijojau daug literatūros ir dabar galiu pasidalinti patirtimi, kaip kambarinės gėlės neperlaistyti, o suteikti jai būtent tiek drėgmės, kiek reikia.

Ženklai, rodantys užtvindytą augalą

Pirmas dalykas, kurį daro lapai, yra nusvyra ir augalas atrodo tarsi pritrūkęs drėgmės. Ir jis tikrai jos pasiilgo. Nuolat perlaistant, dirva vazone sutankėja, užpelkėja, rūgsta. Tokioje dirvoje šaknys negali normaliai dirbti, nes joms trūksta deguonies.

Dėl to gėlei drėgmė tampa nepasiekiama, nors substrate jos yra per daug. Tai toks paradoksas. Vėliau atsiranda kitų simptomų.Lapai pirmiausia nublunka, praranda spalvą, vėliau pagelsta ir nukrinta. Stiebai suminkštėja, o kaklo srityje atsiranda puvinys. Šiame etape gėlės nebegalima išsaugoti. Ištraukus iš žemės, matyti, kad dauguma šaknų supuvo.

Laistyti ar nelaistyti – štai koks klausimas

Tiems, kurie turi mažai patirties gėlininkystėje, sunku nustatyti, ar laikas laistyti mėgstamas gėles, ar reikia palaukti. Esant tokiai situacijai, rekomenduoju susilaikyti nuo laistymo dar 2-3 dienas. Visada geriau per mažai hidratuoti nei per daug.

Nedidelis išdžiūvimas nėra problema net ir drėgmę mėgstantiems augalams. Tačiau perpildymas turės nepageidaujamų pasekmių. Ypač jei tai vyksta reguliariai. Dėl sausros gali žūti smulkios periferinės šaknys, kurios greitai ataugs. Nors nuo vandens pertekliaus supuvusių šaknų padėti negalima.

Laistymo skirtumai žiemą ir vasarą

Vasarą augalai aktyviai vegetuoja – išaugina ūglius, lapus, pumpurus. Prie to pridėkite aukštą oro temperatūrą. Žinoma, žemė greičiau išdžius, gėlėms reikia daugiau drėgmės. Tai reiškia, kad laistyti reikėtų gausiau nei šaltuoju metų laiku, net ir tą pačią gėlę.

Žiemą laistyti reikėtų 1,5–2 kartus rečiau ir mažiau vandens, atsižvelgiant į konkretaus augalo ypatybes. Kai kurioms rūšims reikia poilsio ir jos praktiškai nelaistomos, laikomos žemoje temperatūroje (nuo +8 iki +15 laipsnių).

Tai taikoma:

• azalija;
• ciklamenai;
• pelargoniumas;
• hortenzijos;
• kaktusai;
• mirta;
• oleandras.

Sąraše yra daug kitų augalų. Gėlės gyvavimo ciklo ypatybes geriau pasiaiškinti perkant arba vėliau pasižiūrėjus į temines svetaines internete.

Esant žemai temperatūrai, gėlės laistomos retkarčiais (maždaug kartą per mėnesį) ir retai. Jei ir toliau laistysite kaip įprasta, šaltoje dirvoje šaknys greitai supūs.

Šių augalų gyvenimo procesai organizuojami taip, kad jiems reikia žiemos poilsio. Daugelis jų rudenį reikalauja drastiško genėjimo. Pavasarį augalas vėl išaugins naujus lapus, išaugins naujus ūglius, o tada reikia atnaujinti ankstesnį laistymo režimą.

Būkite atsargūs – ruduo

Ypač pavojingas gali būti rudens pereinamasis laikotarpis. Nuo rugsėjo antros pusės pablogėja gėlių laikymo sąlygos. Į butus ateina šaltis, dėl liūčių oras persisotina drėgmės, smarkiai sumažėja apšvietimo lygis. Tai pats pavojingiausias laikas, kai augalo užtvindymo tikimybė smarkiai padidėja.

Šiuo laikotarpiu gėles reikia laistyti labai atsargiai. Įjungus šildymą, bus galima padidinti laistymo dažnumą. Taip pat būtų naudinga organizuoti papildomą apšvietimą – tai palengvins augalų gyvenimą.

Kaip nustatyti, kiek vandens reikia konkrečiai gėlei?

Kambarinius augalus persodiname kasmet. Pasirodo, kai kurios gėlės dar mažos ir sėdi mažuose vazonėliuose, o kitos pasodintos į didžiulius dubenėlius. Laistant nereikia atsižvelgti į augalo amžių ir dydį.

Drėgmės kiekis turėtų būti proporcingas, tačiau nepamirškite, kad gėlė jos pasiims tiek, kiek jai reikia. Aš vadovaujuosi ne konkretaus puodo skysčio tūriu, o tiesiog mažomis porcijomis pilu vandenį, laukdamas, kol jis susigers, kol pradės tekėti į keptuvę iš drenažo angų.

Beje, augalas per pirmąsias 10-15 minučių sugers drėgmę atgal, tad neskubėkite jos išpilti.Jei praėjus šiam laikui keptuvėje vis dar yra vandens, nusausinkite. Taip elgdamiesi niekada neperlaistysite savo gėlės. Nepamirškite, kad vanduo pirmiausia turi būti nusistovėjęs bent parą.

Kad augalas neužtvindytų, pasirinkite tinkamą vazoną

Pradedantieji gėlių augintojai ne visada pasirenka tinkamą vazoną įsigytam augalui. Pagal taisykles naujojo konteinerio skersmuo turėtų būti 2-3 cm didesnis nei ankstesnis. Kartais nusidedame pasirinkę vazoną ne prie gėlės, o prie interjero, neatsižvelgdami į dydį.

Per dideliame konteineryje padidėja potvynio tikimybė. Maža šaknų sistema negali visiškai sugerti viso dirvožemio tūrio, todėl tarp laistymo dirvožemis nespėja išdžiūti. Dėl to problemos prasideda nuo šaknų.

Gėlės laistymas vazonėlyje be drenažo skylių

Pradedantiesiems gėles rekomenduoju sodinti tik vazonuose su drenažo skylutėmis. Tokiu atveju vandens perteklius pils į keptuvę ir nepakenks augalų šaknims. Vėliau sužinosite, kaip auginti gėles gražiuose vazonuose nenaudojant vazono. Kaip žinote, gėlių vazonas yra sandarus indas.

Kokia šiuo atveju yra augintojo gerovės paslaptis? Kaip neužtvindyti tokios gėlės? Juk konteinerio apačioje nėra skylių. Taip įsidrąsinau po to, kai susipažinau su kai kurių gėlių auginimo uždaroje sistemoje metodu.

Šis nusileidimas turi savo ypatybes:

1. Apatinėje dalyje reikia pakloti aukštą keramzito drenažo sluoksnį, aš dedu akmenukus 5 cm aukščio.Tokiu atveju net įpylus vandens daugiau nei reikia, gėlės šaknys jo nepasieks.
2. Geriau paimti purų dirvą su privalomu komponentu durpių pavidalu.
3. Be to, į dirvožemio mišinį pridedami sfagninių samanų fragmentai padės atlaisvinti substratą.
4. Taip pat galite pridėti anglies gabalėlių, nes tai padės išvengti puvimo procesų puodų viduje, kai šalia dugno nuolat kaupiasi drėgmė.

Taip iš auginių pasodinau savo anturį ir nedidelę draceną. Abi gėlės gyvos ir sveikos. Aš laistysiu juos šiek tiek rečiau nei kitus augalus. Laistymo poreikį nustatau įkišęs pirštą į žemę iki 2-3 cm gylio.Jei ten sausa, įpilu gana didelį kiekį vandens. Beje, įprastame puode su skylutėmis drenažas nepakenktų. Net jei žemė bus per drėgna, vanduo prasiskverbs į drenažo sluoksnį ir šaknims nekils pavojus.

Atlaisvinimas po laistymo yra būtinybė

Tikriausiai matėte parduodamą priemonių rinkinį kambariniams augalams. Ar nusipirkai? O gal tik ruošiatės? Ten yra vienas nepaprastai naudingas daiktas – maži grėbliukai. Tačiau juos galima lengvai pakeisti įprastu virtuviniu šakute; tai aš naudoju.

Po laistymo žemė turi būti atlaisvinta. Ką mes pasiekiame šiuo atveju:

1. Sunaikinkite tankią viršutinę plutą.
2. Dėl to šaknys aprūpinamas deguonies srautu, būtinu normaliam jų funkcionavimui.
3. Drėgmė laisvai išgaruoja iš žemės grumsto, nesikaupdama šaknų zonoje.
4. Net perlaistyta gėlė tokiu atveju greičiau išdžiūsta.

Purenimą atlieku praėjus 3-4 valandoms po laistymo, kai dirva nebelimpa į gumulėlius ir lengvai pasiduoda šakutei ar grėbliui. Ši procedūra užtrunka šiek tiek laiko, tačiau jos svarbos negalima pervertinti.

Nustatyti, ar dirvožemis yra sausas, ar ne

Svarbu ne tik įpilto vandens kiekis. Taip pat būtina teisingai nustatyti intervalą tarp laistymo. Intervalo trukmė priklauso nuo kelių veiksnių:

• metų laikas;
• dirvožemio tankis;
• puodo tūris;
• augalo dydis;
• temperatūra patalpoje.

Net ir įvertinus visa tai, neįmanoma nustatyti, kiek laiko prireiks, kol dirva išdžius iki artimiausios paros. Tačiau yra patarimų, kurie man padeda. Pirmiausia žiūriu į dirvožemio spalvą. Sausa žemė visada atrodo šviesi, pilkšva.

Puodo svoris taip pat parodys, ar reikia laistyti. Jei dubuo tapo lengvas, laikas paimti laistytuvą. Tikrai jūs patys pastebėjote, kad vazonas su augalu po laistymo tampa sunkesnis. Kaip sakiau aukščiau, galite patikrinti dirvožemio sausumą tiesiog įkišę pirštą į jį porą centimetrų.

Vėlgi, atsižvelgiama į konkretaus augalo reikalavimus. Drėgmę mėgstantys augalai laistomi, kai tik išdžiūsta viršutinis dirvožemio sluoksnis. Kaktusams ir kitiems sukulentams svarbu, kad žemė taptų beveik pusiau sausa.

Kaip išgelbėti užlietą gėlę?

Pastebėjus pirmuosius perlaistymo požymius, augalą reikia išsaugoti, jei šaknys visiškai supuvusios, tai nenaudinga. Nepamirškite, užtvindytas augalas atrodo taip, lyg jam trūktų drėgmės. Pabandykite prisiminti, kaip seniai laistėte gėlę, apžiūrėkite dirvą vazone. Tai padės tiksliai nustatyti priežastį.

Kaip elgtis:

1. Jei žemė drėgna, gėlę reikia išimti iš vazono ir ištirti šaknis. Šaknys dar gerai – tereikia išdžiovinti molinį rutulį. Tai galima padaryti patogiai suvyniojus į popierinį rankšluostį. Pakeiskite popierių, kai jis sušlaps. Procedūra turi būti kartojama keletą kartų. Tačiau neturėtumėte leisti jam visiškai išdžiūti, žemė turi likti šiek tiek drėgna. Tada grąžinkite augalą atgal į puodą.
2. Deja, šaknys patamsėjo ir tapo slidžios. Tai reiškia, kad prasidėjo šaknų puvinys. Tokias vietas reikia nupjauti iki sveikų audinių, o dalis apibarstyti susmulkinta anglimi.
3. Apdorotos gėlės negalima sodinti į tą pačią dirvą. Tam naudojamas šviežias substratas, iš anksto kalcinuotas orkaitėje. Pasodinkite augalą pagal visas taisykles, klodami drenažo sluoksnį.
4. Jei šaknys stipriai pažeistos ir nemaža jų dalis nupjauta, reikia rinktis mažesnį sodinimo indą.

Skirkite dėmesio ir laiko savo augalams, stebėkite jų būklę. Su bet kokia problema lengviau susidoroti pačioje pradžioje ir gėlės užtvindymas nėra išimtis. Jei augalų daug, rekomenduoju pasivesti laistymo kalendorių, kuriame pažymėsite „vandens procedūrų“ datą. Taip bus daug lengviau pasirinkti pasėlius, kuriems taikomi vienodi dirvožemio drėgmės reikalavimai. Ar perlaistėte gėlę? Nedelsdami pradėkite gaivinimo priemones, kol šaknys nesupūva.